Pagrendos kaimo audiniai: Seliutų šeimos paveldas

   

Įvadas į etnografinį šaltinį

    Kultūros paveldas yra mūsų šaknys, praeitis ir ateitis. Ar mes kalbame apie kraštovaizdį, ar apie turtingą tautosaką, ar apie vienos audėjos medžiaginį palikimą – visa tai formuoja mūsų kultūrą ir identitetą. Nuo kiekvieno iš mūsų priklauso ne tik didžiųjų paveldo objektų išsaugojimas, bet ir gebėjimas pastebėti mažus paveldo elementus. Kiekvienos atskiros šeimos sukauptos vertybės sukuria bendrą tautos paveldą. 

    Viena įdomiausių ir akį traukiančių lietuvių materialinės kultūros dalių yra rankų darbo audiniai. Labai daug jų pavyzdžių sukaupė Lietuvos muziejai, tiek didieji – nacionaliniai, tiek ir savivaldybių bei mokyklų kraštotyros muziejai. Gausūs rinkiniai leidžia tyrinėti ir  sisteminti didelius kiekius tekstilės eksponatų, ieškoti etnografinių savitumų ir bendrumų būdingų didelėms teritorijoms, išskirti tam tikro laikotarpio bruožus austinei tekstilei ir aprangai. Tačiau yra ir nemažai žmonių, kurie suvokdami rankų darbo dirbinių vertę juos tebesaugo savo šeimose ir perduoda iš kartos į kartą. Atradus tokią saugotojų šeimą, giminę labai svarbu pastebėti ir užfiksuoti visuminį šeimoje sukaupto paveldo vaizdą. Tai gali tapti vertingu etnografiniu šaltiniu ir teikti įvairių žinių: kaip metai iš metų jis kūrėsi, buvo naudojamas, kokios tradicijos ar ekonominės aplinkybės darė įtaką jo pavidalų susiformavimui, kaip keitėsi žmonių vertybinės ir estetinės normos.

    Po audėjos Veronikos Andriušienės (Seliutaitės) mirties – 2019 m., jos dukterėčia Dangirutė Pikšrienė susirūpino austinio palikimo išsaugojimu. Ėmus giliau domėtis, paaiškėjo, kad Veronikos namų sodyboje išlikę net penkios kraičių skrynios. Jose buvo rasta ne tik jos pačios austų audinių, bet ir kitų giminės moterų bei vyrų įvairios paskirties audinių, nėrinių, aprangos dalių, audimo įrankių, brėžinių. Nutarta nedelsiant tai užfiksuoti, kol palikimas neišsisklaidė į atskiras giminės šeimas. 

 

Namas, kuriame gyveno audėja Veronika Andriušienė. Pagrendos k., 2021 m.

   

    2021 m. buvo surengta ekspedicija į Pagrendos kaimo vienkiemį, kuriame gyveno audėja. Jos metu užfiksuota XIX a. pabaigos – XX amžiaus namų audimo audinių ir drabužių, artimųjų prisiminimai apie audimo tradiciją šeimoje, šeimos asmenis, nufotografuota gyvenamoji aplinka, interjeras, sodybos pastatai ir juose išlikę senieji rakandai, nuskenuotos fotografijos iš šeimos albumo, nufotografuoti audimo brėžiniai. Taipogi apsilankyta Kietaviškių bažnyčioje bei Kaune pas audėjos seserį ir dukterėčias. Užfiksuota kaip tradiciniai rankų darbo audiniai pritaikomi miesto interjeruose. Buvo surengta audinių ir aprangos paroda. Veiklą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Tekstus rengė ir eksponatus fotografavo Inga Nėnienė, šeimos albumo fotografijas pateikė Dangirutė Pikšrienė.

  Apie audėją Veroniką, jos šeimą, gyvenamą aplinką

        Šio etnografinio šaltinio ašis – Veronika Andriušienė (Seliutaitė), Seliutų giminėje perėmusi iš vyresniosios kartos audimo tradicijas ir tęsusi jas kone 70 metų. Veronika Seliutaitė gimė 1927 m. gegužės mėn. 8 d. ir visą gyvenimą iki 2019 m. spalio 8 d. gyveno vienkiemio sodyboje, Pagrendos kaime, Kietaviškių parapijoje, dabartinėje Pastrėvio seniūnijoje, Elektrėnų savivaldybėje.

 

Pagrendos kaimo vietovė (maps.lt)

        Tėvų ūkis iki sovietinės santvarkos buvo 13 hektarų, vėliau teliko 60 arų. Kaip ir dauguma kaimo žmonių vertėsi žemdirbyste. Tėvas Jonas buvo itin dėmesingas, fiksavo užrašuose ūkio išlaidas, šeimos ir kaimo įvykius. Pavyzdžiui, užrašuose pažymėta, kad 1927 m. pajamų turėta 27 litai, 1938 m. sodelyje pasodintas ąžuolo giliukas. Šioje sodyboje pradėjo gyventi 1932 m., persikėlė nuo kalno į pakalnę. Kluoną perstatė, o 1946 m. pasistatė iš naujų rastų pirtį.

      Veronika gimė Jono Seliutos (g. 1901) ir Eleonoros Graželytės (g. 1903 Girnakalių k.) šeimoje, tačiau mama po gimdymo mirė. Tėtis 1929 m. vedė antrą kartą Apoloniją Lišauskaitę (g. 1902, iš Bajorų k.), kilusią iš kaimyninio Bajorų kaimo. Antroje santuokoje gimė trys broliai ir sesuo: Andrius (g. 1930), Juozas (g. 1932), Aldona (g. 1934), Pranas (g. 1938). Jų mama irgi mirė gan jauna - 46 metų. Našlaičiais liko penki vaikai. Laimė, kad namuose kartu gyveno teta Teresė Radvilienė (Seliutaitė), tėčio sesuo, kuri čia pargrįžo gyventi po nelaimingų, greitai iširusių vedybų. Tad ji ir padėjo užauginti vaikus, mokino juos kasdienybės pareigų ir darbų, mergaites išmokė austi. Veronika baigė 4 klases.

Jonas Seliuta su dukrele Veronika ir mirusios žmonos Eleonoros portretu.

 Pagrendos k., 1928 m. D. Pikšrienės albumas

   

Jonas Seliuta su savo vaikais apie 1950 m. D. Pikšrienės albumas

Teta Teresė Radvilienė prie pirkios durų, ant motociklo Jonas Seliuta su sūnumi. Apie 1950 m.

 

    1963 m. mirė tėvelis Jonas, o 1972 m. - teta Teresė. Broliai ir sesuo išvažiavo į miestus mokytis ir liko dirbti – Vilniuje, Kaune… Tėviškėje liko gyventi tik ji - vyriausioji sesuo.

    Broliai Andrius ir Pranas Seliutos, kiek pamena sesuo Aldona, labai mėgo fotografuoti. Tad manoma, kad daugumos fotografijų, atliktų Pagrendos kaime 1950-1970 m. autoriai gali būti jie. Nuotraukų albumai saugomi sesers Aldonos Andriušienės ir jos dukters Dangirutės Pikšrienės šeimų albumuose.

    

Veronika Seliutaitė prie savo mėgstamiausios lovatiesės. Apie 1960 m. Pagrendos k. Prano Seliutos nuotr. D.Pikšrienės albumas

Seserys Aldona ir Veronika Seliutaitės. Apie 1960 m.

       Veronika susituokė 1968 m. su Antanu Andriušiu ir toliau gyveno sodyboje. Tuo metu kaime likę gyventi žmonės dažniausiai dirbdavo kolūkyje žemės ūkio ar gyvulininkystės darbus. Veronika dirbo kolūkyje lauko darbus, keletą metų – netoliese statomose Elektrėnų užtvankų įrengimuose. Audimui skirdavo visą savo laisvalaikį. Audė savo malonumui ir giminėms, kartais gaudavo ir užsakymų. Pavyzdžiui, juodų šarvonių kaimo žmonėms. Taipogi aukodavo bažnyčiai savo audinių altoriams papuošti. Buvo pamaldi, išpažino katalikų tikėjimą, tad ir prieš sėsdama austi – persižegnodavo. Mėgstamiausias šventas paveikslas buvo „Saldžiausioji Širdie Jėzaus, Būk mano meile, 300 dienų atlaidų Pius IX. 13 gegužės 1875“. 

 

Veronikos ir Antano Andriušių vestuvių portretas. Pagrendos k., 1968 m.

    Kaip ir dauguma pradedančiųjų, Veronika mokėsi austi nuo paprasčiausių dvinyčių drobių, maišų, iš grubesnių pakulinių, kanapinių verpalų. Vėliau perėjo prie keturnyčių, aštuonnyčių audinių, XX a. 5-6 deš. ėmė austi rinktine technika. Raštus pasirinkdavo iš atsineštų kaimo moterų audinių bei literatūros audimo ar mezgimo tema. Vartant jos brėžinius ir skaitytą  literatūrą, matyti, kad ji ne tik kartojo, bet ir savaip komponavo pasirinktus motyvus. Literatūros rinkinyje matyti įvairių laikotarpių šaltiniai, tai ir prieškariu daug rašiusios tautinių raštų tema - Anastazijos Tamošaitienės straipsniai, sovietiniu laikmečiu nemažai ta tema skelbė žurnalas moterims „Tarybinė moteris", jo priede buvo dedamos audimo raštų schemos, XX a. 9 dešimtmetyje pasirodė O. Lapienytės praktinio pobūdžio knyga „Audimas". Turbūt tautiškumo dvasios lavinimui netiesioginės įtakos turėjo ir jos dažnai lankoma Kietaviškių bažnyčia, kurios interjeras gausiai dekoruotas tautinių juostų ornamentika!

Veronika Seliutaitė audžia. Apie 1950 m.

 

Tautiniai raštai Kietaviškių bažnyčios interjere

Palikimo apžvalga

    Veronika pati nuoširdžiai pamėgusi ir įsitraukusi į audimą, akivaizdu, kad be galo vertino ir saugojo tetų, močiučių, mamų rankų darbo audinius. Šie audiniai vadinti pasoginiais. Tai reiškė, sukurti, įgyti kuriant savo šeimą, planuojant, svajojant aprengti savo vyrą ir vaikus, puošti namų interjerą, naudoti apeigose ir šventėse. Tie audiniai tarsi buvo nepavaldūs kasdieninės mados kaitai, nesunešioti ar nepanaudoti jie likdavo skryniose ir laukdavo savo valandos. Sodyboje gyveno kelios kartos. Ištekančios moterys ateidavo su savo skryniomis. Tokiu būdu šiuose namuose gausėjo skrynių ir juose saugomų audinių. Sodyboje išliko penkios skrynios. Iš namo prieangyje esančių dviejų skrynių - žalios spalvos skrynia yra kraitinė Eleonoros Graželytės (pirmosios J.Seliutos žmonos) skrynia, o  vyšninės spalvos - Apolonijos Lišauskaitės (antrosios žmonos) skrynia. Klėtyje stovinčios 3 skrynios priklausė J. Seliutos ir žmonos Apolonijos tėvams.

Skrynių atvėrimas. 2021 m.

Skrynia klėtyje; 71x103x63 cm

Skrynia klėtyje; 61x104x64 cm

 

Skrynia klėtyje; 71x103x63 cm

Skrynutė; joje mokykliniai užrašai 1944-1960 m., dugne pakulos; 40x63x42 cm

Skrynia klėtyje; tamsiai mėlyname fone nupiešta gaidelis ir vazonėlis, data 1887 m.; 173x120x70 cm.  Į Pagrendos sodybą atsivežta iš Bajorų k., priklausė Andriui Lišauskui

Skrynios data - 1887 m.

  

     Kita dalis brangiausių širdžiai audinių keliavo su Aldona į miestą. Čia ji gyvendama Kaune, daugiabučių kvartale, nedidelio buto interjere rado vietą ant sienos pakabinti rankšluostinę, o joje - mamos pasoginį rankšluostį, juostas ir šaudykles. Jau Aldonos jaunystėje teta Teresė dukterėčiai liepė būtent šį rankšluostį išsaugoti, kaip mamos atminimą. Ant sofos, fotelių ir staliuko patiesti sesers Veronikos austi užtiesimai. Gan dažnai jų gaudavo dovanų asmeninių švenčių progomis. Taipogi parsivežė iš tėviškės ir saugo mamos verpimo ratelį. Aldonos  dukra, Veronikos dukterėčia, Dangirutė Pikšrienė nuo pat vaikystės smalsiai stebėjo tetos audimo veiklą, jaunystėje įsitraukė į folklorinį judėjimą, audimo tradicijos ir audiniai dar labiau patraukė dėmesį, apsilankydama svečiuose vis ką nors po truputi paklausdavo, kas gi slypi skryniose? Teta nebuvo labai atvira, neskubėdavo atverti skrynių... Tačiau paprašyta konkrečiam tikslui duodavo tai senovinį audinį sijonui pasisiūti, tai audinio atraižų interjerui puošti ar net specialiai pati nuausdavo. Visi giminaičiai, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gyvenantys, laiks nuo laiko gaudavo jos austų audinių.

Aldona Andriušienė su mamos ir sesers audiniais. Kaunas, 2021 m.

 

Veronikos dukterėčia Dangirutė staklėse. Apie 1993 m. Pagrendos k.

    Pravėrus skrynias jose radom įvairiausių audinių ir rūbų, buvo persimaišę tiek austiniai, tiek pirktiniai tekstilės dirbiniai, buvo akivaizdu, kad tai beveik 80 metų kauptas  turtas. Dalis rūbų buvo smarkiai sudėvėti. Šios ekspedicijos tikslu turėjome fiksuoti autentišką, rankų darbo, namų audimo paveldą, tad teko išrūšiuoti, mažiau pramoninę tekstilę, kaip mažiau vertingą atidėti į šalį. 

    Iškrausčius žaliąją skrynią ant dugno radom sukrautus septynis drobės rietimus, tai apie 40 cm pločio dvigubai sulenktos ir nuo 9 iki 15 metrų ilgio dvinytės ir aštuonnytės drobės audeklai, lininės paklodės, staltiesė, 3 megztos skaros, šalikas.

    Vyšninėje skrynioje buvo vienas surištas audinių pundas, 3 lovatiesės (juoda-balta, dimais; ruda-raudona, dimais; juoda-raudona, 8n. dimais), juoda skara su kutais,  aksominė kepurė su snapeliu; 3 lininės paklodės, 5 apatinės vyriškos kelnės; 3 servetiniai lininiai užvalkalai, šilkinių siūlų špūlės; austinė skara (Apolonijos Lišauskaitės), vilnonė trikampė skarelė ; drobinės kelnės, sijono audinys, 3 drobiniai marškiniai, du servetiniai audeklai užvalkalams; užvakalas su nėriniu, servetinė staltiesė, sijonas, lininis audeklas, 6 drobės rietimai. Klėties  skryniose buvo rasti audimo brėžinių rinkinys, audimo staklių dalys, maišai, maišeliai, marškiniai, kelnės ir pan. 

    Bendra visos tekstilės suvestinė - 170 vnt.: 1 antklodė, 27 lovatiesės, 3 šarvonės, 10 rankšluosčių, 5 staltiesės, 7 užtiesimai, 7 audinukai, 8 užvalkalai, 4 paklodės, 9 nėriniai, 2 maišeliai, 13 drobės rietimų, 2 audeklai, 2 krikšto audiniai, 1 sienos kilimėlis, 6 užuolaidos, 2 grindų kilimėliai-takai, 3 pagalvėlės, 20 maišų, 5 sijonai, 3 marškiniai, 5 apatinės vyrų kelnės, 2 poros pirštinių, 4 juostos, 1 kaklajuostė, 1 karūnėlė, 1 prijuostė, 5 didžiosios užsisiaučiamos skaros (3 iš jų fabrikinės), 9 skarelės (8 iš jų fabrikinės), 1 trikotažinis šalis, 1 paltas.

    Audimo  ir pluošto apdirbimo įranga: 1 mintuvai, 1 bruktuvė, 2 linų šepečiai, 2-ji mestuvai, 1-ų staklių rėmai, 14 skietų, 2 ryšuliai nyčių, 1 muštuvai, velenai, 7 šaudyklės, šeivutės, 2 rietkos, 2 sprąsčiai, 32 ratukai nytims pakabinti, 1 šeivatrynė, 2 vytuvai, 1 lanktis, 2 reketukai, 1 špūlianinkas, 3 verpimo rateliai, 25 audimo brėžiniai ir schemos.

Aldona Andriušienė (Seliutaitė) atveria skrynias. 2021 m.