2021 m. lapkričio 8 d., pirmadienis

Audininkystė


 

Veronika Seliutaitė-Andriušienė audžia stovuose. 2002 m. D. Pikšrienės archyvas
                                   

    Teta Teresė nuo mažų dienų dukterėčias Veroniką ir Aldoną ėmė supažindinti su audimo amatu, mokyti kasdienių audinių gamybos. Tuo metu, XX a. 4-5 dešimtmetyje, dar buvo dažnas reiškinys – tekstilės gamyba namuose. Tai diktavo tiek besitesianti ilgametė namų audininkystės tradicija, tiek tuo metu dar sunki ekonominė padėtis šalyje, kai trūko žaliavų, audinių, aprangos. Iš seserų į audimą palinko tik Veronika. Pradžioje ji daug audė kartu su teta Terese, o vėliau jau viena. Jaunesnioji sesuo Aldona nepamėgo audimo, nors buvo jai skirtos antrosios audimo staklės (Mane sodindavo, bet man nepatiko, nemėgdavau“). Jai išvažiavus mokytis ir dirbti į Kauną, antrosios staklės buvo atiduotos kaimynams kaime. Tačiau jai nuolat teko suktis šalia ir daug padėti: palaikyti tvarką kambaryje, valyti besikaupiančias siūlų dulkes, ruošti pluoštą verpimui, verpti, padėti verti siūlus į skietą, nytis. Grįžus iš mokyklos buvo įprasta imtis verpimo. Pradedančiai verpti mergaitei pirmiausia duodavo pakulų, vėliau geresnių, iššukuotų linų pluoštą. Ypač sunkus darbas buvo linų minimas, brukimas: „O, kaip nusidaužai nagus! Neįdomus darbas". 

    Audimo reikmėms ūkis auginosi ir savo avis, ir linus. Mažoji Aldutė buvo siunčiama jų ravėt, nes mažos pėdutės… Tačiau „kai prasidėjo kolūkiai, linai dingo, davė normuotą žemę, nebuvo kur sėti, auginti avių, atsirado parduotuvės“. 

    Kaip pamena Aldona, audimo staklės buvo senovinės, didelės „gramozdiškos“, stovėjo kambaryje, o kartais ir virtuvėje. Šiame krašte jas vadino „stovais“. Veronika audė iki XXI a. 2 dešimtmečio. Vėliau pašlijo sveikata, staklės buvo išardytos, atskiros  dalys padėtos  į ūkinius pastatus ar užkeltos ant namo aukšto.  Ieškant audininkystės įrankių jų buvo rasta įvairios būklės, tiek sveiki, tinkami naudoti toliau, tiek ir sulūžę, sutruniję, siekiantys net XX a. pradžią. Ant vieno sprąsčio išdrožinėta data - 1911 m. kelios naujesnės gamybos šaudyklės su pažymėta data - 1960 m. Bendrai sodyboje rasta: 1 mintuvai, 2 linų šepečiai, 1 bruktuvė,  3-ji mestuvai, 2 stovų rėmai, keli velenai, 1 muštuvai, lininių nyčių ryšuliai, 2 rietkos, 14 skietų, 2 sprasčiai, 32 nyčių ratukai, 7 šaudyklės, šeivos, 1 šeivatrynė, vytuvai, 1 lanktis, reketukai, špūliauninkas, 3 verpimo rateliai.

Mintuvai - įrankis linams minti, linų šiaudeliams laužyti.  Rodo Aldona Andriušienė

  

Bruktuvė

Linų šepečiai

Mestuvai. 165x195 cm

Mestuvų viršutinė dalis. 170x185 cm

Audimo stovų rėmai. 170x156 cm


Muštuvai, velenai, reketukai

Rietkos ir mestuvų dalys

Dvi surištos rietkos „rašotkos"

Rietkos galas su įbrėžtu žymeniu

Nyčių ryšulys rasta klėtyje

Nyčių ryšulys rastas ant namo aukšto

Išskleistos nytys

Linų grįžtė, ratukai, suvynioti į laikraštį skietai, rasta klėtyje, skrynioje

Skietai, ratukai, bruktuvė, linai, šaudyklė, šeivutės

Skietas

Skietas

Skieto galas

Skieto galas

Skieto galas

Skieto galas

Skieto galas

Skieto galas

Skieto galas

Skieto galas

Sprąstis - skala audeklo pločiui palaikyti audžiant

Sprąstis. 1911 m.

Ratukai nytims kabinti

Linų grįžtė ir audimo įrankių pundelis

Audimo įrankių pundas

Audimo įrankių pundo turinys

Šaudyklė

Šaudyklė. Įrašas mėlynu pieštuku „1960.IV.15". Gamino Jonas Seliuta

Šaudyklė

Šaudyklė

Šaudyklė. 31x3,8 cm, ertmė 12,3x3,2 cm.

Šaudyklė. 28x15, ertmė 16x3,8 cm. Įrašas mėlynu pieštuku „1960.IV.15". Gamino Jonas Seliuta

Šeiva

Lanktis

Šeivatrynė

Įvairūs įtaisai siūlams tvarkyti

Verpimo ratelis


 


 

 


 

 

 

 

 

 

 





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pagrendos kaimo audiniai: Seliutų šeimos paveldas

     Įvadas į etnografinį šaltinį      Kultūros paveldas yra mūsų šaknys, praeitis ir ateitis. Ar mes kalbame apie kraštovaizdį, ar...